Esatis, kaip kūryba

Vaikystė ir mokyklos metai

Gimiau 1979 m. jaunų tėvų šeimoje

(mama - juristė, tėtis - irklavimo treneris) - jautrus vaikas su stipria valia ir pasiryžimu kurti gyvenimą iš visos laisvos širdies.

Prisimenu save, kaip labai judrią mergaitę su nepaprastai dideliu vitalinės energijos užtaisu, kurį labai greitai sudėjau į pirmuosius piešinius.

Būdama pirmūne mokykloje ir dėl to labai kruopščiai atlikdama visas kasdienines užduotis, pamenu, kad

piešimas man buvo ta sritis, kurioje

galėjau stabtelėti ir tiesiog būti savimi - tokia, kokia esu. Laisva nuo bet ko ir laisva dėl savo kūrybinės kelionės.

Žingsnis po žingsnio ir neabejotinas

noras piešti vis stiprėjo. Labai anksti pradėjau paišyti mano saugaus gimtojo miesto Birštono apylinkėse.

Visiškai viena, visiškai laisva.

Vasarą paišydavau prie upės, pievose, ant kalvų ir pušynuose...

Žiemą - piešiau sėdėdama ant palangės penktame aukšte žvelgdama į sniego pūgą.

Per atostogas piešiau močiutės

žydinčiame sode...

Formų ir spalvų pasaulis atsiskleidė čia pat iš laukinės gamtos, kuri mane supo.

Buvimas gamtoje ir galėjimas visąlaik matyti, liesti, uostyti gamtos gėrybes,

jausti jos reiškinius pamažu

skleidė mano vidinį kūrėją.

"Ištirpdavau", susiliedavau su gamtos pasauliu, visa savimi

išgyvendavau gyvo su gyvu ryšį.

Iš vienos pusės įtakojo galinga gamta,

iš kitos pusės - ypatinga gimtojo miesto kultūrinė erdvė, sukurta čia gyvenusių ir kūrusių dailininkų, rašytojų ir poetų.

Dabar suvokiu, kad ta kultūrinė dvasia, kurią labai stipriai tada jaučiau ir

tebejaučiu miestelio erdvėje, labai

stipriai įtakojo mano esybę.

Kultūrinių vertybių jausmą manyje sustiprino ir keletas asmenybių iš vaikystės. Tai - mano pianino mokytoja ir literatūros mokytoja. Abi buvo labai tylios, romios ir be galo gilios asmenybės.

Jų unikalus buvimas pamokų metu pažadino manyje tada dar neįvardintą nepaprastai gilų turtingos žmogaus dvasios pajautimą. Esu tikra, kad šis pajautimas tebesiskleidžia mano kūryboje.

Nuo mažens labai domėjausi paveikslais. Nors mano tėvai nedaug domėjosi menu, tačiau namuose vistiek kabėjo keletas impresionistinių paveikslų.

Nuolat tyrinėjau kiekvieną jų potėpį ir liniją,

išjausdavau paveikslų spinduliuojamą erdvę, sukurtą jų dailninkų.

Dailės mokykla manęs mokyklinukės dar neįstengė sudominti. Keletą kartą ten nuėjusi, paišyti pastatytų kėdžių ir plytų niekaip nenorėjau. Taigi mano

pirmąja kūrybos mokytoja tapo mano močiutė, kuri nuolatos

šalia megzdama ir siuvinėdama perdavė tą kūrybos džiaugsmą ir

didžiulį norą kurti vis naujus raštus, ornamentus bei jų kompozicijas.

Ko gero močiutė man perdavė ir tą gerąjį užsispyrimą panorėjus

daryti tol, kol padarau ir iki galo. Dėl to vaikas kėliausi valanda anksčiau iki mokyklos, kad galėčiau pamegzt ar papiešt.

Mokykloje man ir klasiokei leido

nutapyti klasės sieną.

Pamenu tapėm pievą ir jos gyventojus bei augalus. Buvo unikali patirtis.

O pirmąją vieno piešinio parodą pamenu dar darželyje, kai mano

keturmetės piešinį su laivu auklėtoja pakabino ant sienos prie įėjimo, kurį visi galėjo matyti.

Ta akimirka, kai pamačiau savo piešinį kabantį ant sienos, mane ypatingai paveikė, pasąmoningai nujaučiau koks kelias manęs laukia. Dabar suvokiu, kad tai ir buvo pirmosios dailininko savirealizacijos kibirkštėlės.

Teisės studijos ir vidinis lūžis

Aš jau nuo mažens buvau įsimylėjusi į kūrybą, ir siela savo jautrumu visa savimi linko į jos pusę. Vienok, kadangi aš labai gerai mokiausi ir kitus dalykus,

niekas per daug tada (ir aš pati) neįsiklausydavo (-au) į tas sielos vibracijas,

apie dailininko profesiją šeimoje nebuvo net minties.

Baigusi mokyklą aukščiausiais balais ir stipriai paveikta mamos pavyzdžio įstojau į teisę Vilniaus Universitete. Jau antrame kurse pradėjusi dirbti teisinį darbą

išgyvenau vidinę krizę…

Supratau, kad tas gyvenimas manęs nevilioja, kad, nors ir gerai aprūpinantis, yra

per daug toli nuo mano svajonių,

nuo mano vidaus.

Nesuprasdavau, kas su manim vyksta -

jaučiausi taip, jog viduje kažkas norėtų ištrūkti į laisvę.

Ir ta būsena nebuvo atsiradusi dėl to, kad kažkas nesiseka. Atvirkščiai, teisė man visai sekėsi, susilaukdavau ir pagyrimų ir apdovanojimų, komandiruočių. Ir, tada, kai atrodo, va tik kilt toliau karjeros laiptais ir džiaugtis materialiai aprūpintu gyvenimu, viduje ėmė vertis tuštuma.

Tuo metu pradėjau intensyviai domėtis filosofine mintim, norėjau pažinti mane supantį pasaulį ir save.

Pradėjau domėtis kultūra - menu, įvairiais teatro, klasikinės muzikos renginiais, parodomis. Kultūrinius reiškinius norėjau patirti, išgyventi visa savimi.

Ėmiau lankytis įvairiuose menininkų susibūrimuose, dailės kursuose, pleneruose, meditacijose, meno festivaliuose. Dabar, atsigręžusi atgal, matau, kad tai ir buvo tos tikros vidinės savirealizacijos ieškojimas ir noras atsakyti į klausimą - kas aš esu?

Apsisprendimas

Vidinis apsisprendimas jau įvyko - palikti teisę, tačiau iki dailininko dar reikėjo nueiti nemažą kelio galą. Ir tai buvo nelengvų ir kartu jaudinančių pokyčių metai. Priprašyta teisės draugų, formaliai pabaigiau teisės studijas, įgijau teisės diplomą, nors širdis jau visa buvo mene. Tada dar nežinojau kodėl, bet dabar po 20 metų, matau, kad tas teisės diplomas taip pat yra naudingas, bet būtent dailininko kelyje.

Na o tada reikėjo atlaikyti artimųjų ir teisininkų socialinės aplinkos spaudimą. Laikas buvo sunkus, reikėjo atstovėti save ir savo svajonę.

Ir aš žengiau tą žingsnį į nežinomybę be jokių garantijų... Žengiau, nes jau turėjau savo vidinį tiesos momentą toje vietoje, kur Aš esu (I-AM) , esu savimi.

Uždariau tas duris ir atidariau kitas. Ir aš neabejojau, jaučiau, kad tos naujos durys atsidaro į mano sielos kelią. Pagaliau turėjau laiką vien tapybai, nors kartais teko išgyventi tik su keletu eurų kišenėje.

Šiuo pereinamuoju laikotarpiu, mano vidinę motyvaciją stiprino ir vidinę kūrėjo laisvę labai palaikė kūrybiniai plenerai, kuriuose ėmiau aktyviai dalyvauti. Juose tapydama ir medituodama, galima sakyti, ir gimiau iš naujo, tik jau dailininke.

Esu dėkinga iš visos širdies pasauliui, nes jis tiesiog myli ir padeda, kai gyveni savo svajonę.

Labai greitai man pavyko parduoti savo pirmuosius paveikslus ir atidaryti pirmąją parodą "Iš vidinės ugnies" (2006 m.)

Dar ilgai, net septynerius metus, norėjau kurti visiškai laisvai be akademinio išsilavinimo. Ir tik 2013 nusprendžiau studijuoti tapybą, įstojau ir pabaigiau Vilniaus dailės akademiją, įgydama tapybos bakalurą ir magistrą.

Baigusi studijas VDA du metus kūriau meno rezidencijoje Kipre.

Per visą šį laikotarpį aktyviai dalyvavau kūrybinėje bei parodinėje veikloje daugiausiai Lietuvoje ir šiek tiek užsienyje.

Menotyrininko žvilgsnis

"Dainos Maslauskaitės tapyba žavi holistiniu požiūriu į žmogų ir meną.

Jos kūryba atvira visoms žmogaus galių ir pojūčių plotmėms.

Kūriniuose jaučiama kūrėjos asmenybės branda, gilus jos dvasinis pasaulis.

Meno objektai, būdami dvasinės prigimties, yra neatsiejamai susiję su vertybinėmis nuostatomis, asmenybės branda,

dvasine gelme.

Jos tapyboje plėtojami ezoteriniai naratyvai, atveriamas buvinio buvimas, įveiklinamas antjuslinis būties pažinimo būdas.

Asmeninių autorės dvasingumo praktikų, meditacijų patirtis atveria kontaktą su dvasinio pasaulio gelmėmis. Ši patirtis, mano manymu, turi ir objektyvaus pobūdžio požymių (peržengiamas asmeninis, individualus požiūris, atsiveria platesnis suvokimas, grįstas viduje glūdinčiais būtovės slėpiniais).

Kūrybinis D. Maslauskaitės procesas apima išėjimą iš savęs, dvasinį kontaktą ar susitikimą ir šios patirties išraišką drobėje. Tai vertinčiau labai gerai.

Paslaptis greičiausiai glūdi tame, kad

dailininkė šimtu procentų yra tame, ką daro.

Be lašo abejonės ar nuklydimo mintimis į kitus dalykus. Kadangi dailininkės kūrinių turinys orientuotas į vidinius dalykus, jie neabejotinai išlaikys prasmę

net keičiantis tikrovei.

Dainos menas daugiasluoksnis, atveria ne tik įprastą, bet ir vidinį matymą.

Subjektyvi šviesos ir tamsos genezės tema De Profundis darbų serijoje

atskleidžia žmogaus dvasios transformaciją ir evoliuciją, kurią galima prilyginti I. Bergmano amžiniesiems būties klausimams, kur klausti, svarstyti kur kas svarbiau, nei sulaukti atsakymų.

Autorė puikiai suvaldžiusi nemažus formatus, nauju žvilgsniu žvelgia ir šiuolaikinėmis spontaniškomis

formomis išreiškia giliaprasmį simbolistinį turinį, perteikia muzikalumo pojūtį drobėse.

Tapybos darbai skamba kūrybinio proceso refleksijomis ir atveria

transcendentinę plotmę,

į kurią panirusi sąmonė yra išlaisvinama.

Gestiška autorės tapymo maniera įtikina savo veržlumu ir tikrumu."

(Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus menotyrininkė Vilma Kilinskienė)

Apie mano parodinę veiklą skaityk

⚛️ ČIA

Kūrybinis išsilavinimas

Nuo 2024 - Florencijos dailės akademija, Florencija, Italija

2020 - 2022 - Magistro laipsnis (tapyba), Vilniaus dailės akademija, Lietuva

2013 - 2020 - Bakalauro laipsnis (tapyba), Vilniaus dailės akademija, Lietuva

2010 - 2011 - Tradicinės kiniečių tapybos kursai, Zen studija, Vilnius, Lietuva

2002 - 2013 - asmeninis augimas daugelyje tarptautinių edukacinių tapybos plenerų Lietuvoje ir užsienyje

(Provansas, Madeira, Graikų salos, Kinija, Italija, Jungtinė Karalystė)

Studijos Florencijos dailės akademijoje - tai naujo kūrybinio etapo pradžia!

Atrodytų kam man to reikia? Juk jau turiu vieną tapybos išsilavinimą Vilniaus dailės akademijoje. Tapyk, daryk parodas ir viskas. Lygtai būtų galima jau ir apsiriboti.

Kam dar vieni mokslai?

Tačiau aš aiškiai suvokiu ir jaučiu, kam man reikalingos dar vienos studijos ir būtent Florencijos dailės akademijoje. Į Ją įstojau šių metų (2024) pavasarį.

• Pirmiausia, tai mano didžiulis vidinis noras atverti tą manyje glūdintį dar didesnį potencialumą ir pradėti kurti naujus, dar meistriškesnius ir dar įdomesnius paveikslus.

• Antra, tai ketinimas didinti meistriškumą būtent Figuratyvinėje klasikinio realizmo tapybos srityje. Vilniaus dailės akademijoje savo laiku šių įgūdžių gavau labai mažai, kadangi tapybos dėstytojai buvo labai skirtingų tapybos krypčių (daugiausia eskpresionizmo) atstovai.

• Tie patys tapybos dėstytojai iš mano piešinių matė tą mano potencialą būtent figuratyviniame realizme, nežiūrinti to kad dar iki šiol iš daugiausia tapau abstrakčiu stiliumi.

• Noriu sugebėti ar bent priartėti prie to, kaip tapė senieji Renesanso meistrai, kaip Botičelis, Leonardas da Vinčis, Rafaelis, Ticianas.

• Trečia, mane žavi Renesano dailėje gyvuojanti humanistinė tradicija, kur svarbu profesinis meistriškumas, erdvinės perspektyvos, harmonijos ir proporcijų principų išmanymas, natūros studijos, grožio idealo ir kūrybinių galių žmoguje paieškos. Būtent Florencija yra ta vieta, kur Renesanso laikais buvo įkurta pirmoji Medici šeimos remiama dailės akademija, puoselėjanti humanistinę tradiciją.

• Ketvirta, pasirinkau studijas būtent Florencijos dailės akademijoje, kadangi tai labai aktyvus meno centras, kuriame aukščiausiu lygiu pagal labai griežtą tvarkaraštį dėstomas piešimas ir tapyba pagal senovės meistrų technologiją.

Ir joje yra gyva humanistinė dvasia!

TU GALI PADĖTI MAN ŠIĄ SVAJONĘ PAVERSTI REALYBE

KAD GALĖČIAU SUSIMOKĖTI UŽ STUDIJAS

įsigydamas mano paveikslą arba paremdamas mane pavedimu ir įgydamas

net iki 50% nuolaidą mano visiems dabartiniams ir būsimiems paveikslams!

NUOŠIRDŽIAI SIŪLAU ATRASTI SAU IR ĮSIGYTI PAVEIKSLĄ IŠ ŠIŲ KOLEKCIJŲ:

KOLEKCIJĄ "ROJUS" RASI, PASPAUDĘS:

⚛️KOLEKCIJA "ROJUS"

MUZIKINĘ KOLEKCIJĄ RASI PASPAUDĘS:

⚛️MUZIKINĖ KOLEKCIJA

KITAS KOLEKCIJAS RASI PASPAUDĘS MENIU

TAIP PRISIDĖSI PRIE MANO, KAIP DAILININKĖS, TOBULĖJIMO IR

TURĖSI TAVE DŽIUGINANTĮ PAVEIKSLĄ NAMUOSE !

PAVEIKSLĄ GALI ĮSIGYTI IR ĮMONĖS

NORI MANE PAREMTI PAVEDIMU:

MANO SĄSKAITA:

A.S. LT90 7044 0600 0451 3149

GAVĖJAS: DAINA MASLAUSKAITĖ

PASKIRTIS: PARAMA STUDIJOMS

Arba parašyk man laišką:

dainalight1@gmail.com